Pajutau šaltį kaustanti visą mano kūną, bet akių atmerkti dar nepajėgiau. Gulėjau kaip išmestas gintaras, sūrių bangos mūšų išnešiotas ir paliktas likimo valiai. Girdėjau kaip ošia jūra, o jai draugija palaiko vėjas, kurio garsas buvo ne ką mažesnis nei jo draugės. Šaltas smėlis ir sūrus vanduo supo mane, o kojos vis dar skendėjo jame. Norėjau sau sušukti iš laimės, kad gyvenimas manęs neišmėtė iš savo žaidimo ir aš esu gyvas. Čia mano laimė ir užgeso, nes gavosi ne garsus žodžių kratinys, o tylus, nesuprantamas sau šnabždesys. Supratau kad taip gulint, gali ir pasibaigti mano šviesios pradžios palaima. Sutelkęs visą kas liko manyje, pradėjau slinktis toliau nuo kranto, kad šaltas jūros vanduo manęs negalėtų pasiekti...
...1.2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą