Turiu blogą įprotį dėtis į galvą, tai ko turėčiau vengti. Kamuojantis laikas atima po mažą dalelę, kuriuos bėgant nesustojančiam laikui, vis lekia ten iš kur negrįžtama. O jei grįžtama, tai kito pavidalu. Gal tai fantazija, kurioje mes esame režisieriai, prodiuseriai, aktoriai lemiantis mūsų filmo pradžią ir pabaigą. Visa, tai trūksta keletą mažų akimirkų, o visos kitos dienos yra, tiesiog dienos, kad išgyventum, kad turėtume pavalgyti ar karšto vandens nusiprausti. Mažos, bet svarbios. Jas mes atsiminsime, nes jos mūsų gyvenimą praturtina tuo nematomu šydu, kuris mūsų gyvenimą padarė tokį, koks jis yra dabar. Aš vertinu, o gal ne, aš bijau, o gal ne, aš noriu, .... atsakymą žinau.

Kai kalbu, išspaudžiu mažai, bet aš toks pat kaip ir visi, keliautojas ieškantis savo laimės ir žinantis ko jam trūksta, kad ta laimė nušvistų.

Yeahhh..it's about simple life, simple memories, simple people..but magic is here, i'm feeling..and what about you? Can you dig it? No? But it's so simple..

Ir aš taip noriu.

Šatrijos Ragana "Sename dvare" būtent ši knyga buvo labai vertingas laiko prisėdimas, nes su žiaumojau atrodo vos tik prisėdęs. Skaitant šią knygą atrodo, jog skaitytum vaiko išgyvenimus, kuriuos jis patyrė vakar dieną, bet šią knygą Šatrijos Ragana parašė, kai ji jau buvo suaugusi ir gylių sukrėtimų patyrusi moteris. Labai gerą skaityti, tokias knygas, kai žinai, kad autorei reikėjo daug stiprybės rašyti viską šviesiomis vaikystės akimis. Nors knyga ir nėra oficiali biografija, tačiau manau daugelis vietų būtent iš jos gyvenimo prisiminimų. Ji labai mylėjo savo mama, tad daugelis vietų yra iš mamaitės dialogų, sprendimų, apmąstymų arba užrašų. Ši mama buvo laiminga ir nelaiminga, ją šaukė menas, bet tuo metu gyvenusi moteris ūkyje, tam progos beveik neturėjo. Akcentuojama labai didelė tuo metu vykusi priešprieša tarp pirmosios vadinamos kilmingos lenkų kalbos ir storžieviškos-prasčiokiškos žemaičių kalbos, manau suprantate kurią pusę palaikė autorė. Man ši knyga yra vienas didžiausių atradimų lietuvių literatūroje, kas nesate skaitę manau pats laikas tą būtų padaryti.

Jei patinka nuotykiai, manau W.Goldingo "Musių valdovu" tikrai nenusivilsite, tačiau mane kaip skaitytoją labai sunkiai įtraukė šis kūrinys, galbūt aš iš jo tikėjausi daug daugiau. Tai išgyvenimo knyga, vaizduojanti į salą pakliuvusius berniukus, kurie su džiaugsmu priima jiems mesta iššūkį, tačiau vis auganti nesantaika, perauga į visišką chaosą, ko pasekoje parodomas žmogus, kuris nuo gyvulio tesiskiria išvaizda.

Ir apie tuos nelaimingus 50 puslapių, juos perskaičiau "Fauste". Tik dar kartą patvirtino man poezija, kad ji man nesiskaito visiškai, o jei skaitau, tai kaip žirniai į sieną, jie lekia, bet jokios naudos. Be to jis labai lyginamas su "Dieviškąja komedija" ko man perskaityti ir nepavyko.

Ryt planuojamas maršutas į biblioteką, tikiuosi pagriebti V.Krėvės "Skirgaila", A.Mickevičiaus "Poną Tadą" ir istorinių leidinių.