Nakties#mazgai

Gyvenimas nesustoja, jis juda į priekį, tavęs nelaukdamas ir nesidairydamas atgal, lekią strimgalviais į priekį. Susigalvojus TO nedaryti, TĄ daryti, ne visada išeina taip kaip nori, o laikas bėga, sėdi tuščiomis rankomis ir žiūri į monitorių, kaip ir kiekvieną dieną, nesvarbu saulė, lietus ar vėjas. Prisimeni gyvenimo tarpus, kuriuos norėtum susigrąžinti, jei tik būtų, koks stebuklingas džinas, kuris pildo norus, manai užtektu trejų? Man norėtųsi, tik vieno. Pakeisti, kai kurias detales ir žingsniuoti kitu keliu, tačiau, viskas liks kaip ir buvo, nes spalvotų džinų pas mus nėra, vienintelis džinas, tai tavo galva, pasmerkta prisiminti, tai kas atsitiko.

Dosni šypsena

Šypsotis mėgsta visi, kai jiems malonu, būna ir taip, kad nemalonu, bet šypsena nedingsta iš mūsų veidų.

Pasiaiškink?!? esame kiekvienas savo kūno ir jausmų vergas, nori ar nenori, bet malonumo akimirkas branginame kiekvienas ir dėl jų padarome įvairiausių nesąmonių, nors laikome save gerais ir šypsotis nebijome, nors protas yra prieš. Su vėjo nešamais garsais, bandome prasiblaškyti gryno oro burbulais, deja jie sprogsta sugrįžus mums "po stogu", kur vyraujanti šiluma ir nestabili aplinka, pastato mus į tą pačią būsena ir elgiames kaip bepročiai, kiekvieną kartą žengiame tuos pačius žingsnius, nors gyvenimas jau visai kitoks. Šypsena ta pati? Deja žvilgsnis skersai. Pamoka, kurią išmoksim, tik pamiršę ją ; )

Medis, kuris skleidžia garsus

Turiu blogą įprotį dėtis į galvą, tai ko turėčiau vengti. Kamuojantis laikas atima po mažą dalelę, kuriuos bėgant nesustojančiam laikui, vis lekia ten iš kur negrįžtama. O jei grįžtama, tai kito pavidalu. Gal tai fantazija, kurioje mes esame režisieriai, prodiuseriai, aktoriai lemiantis mūsų filmo pradžią ir pabaigą. Visa, tai trūksta keletą mažų akimirkų, o visos kitos dienos yra, tiesiog dienos, kad išgyventum, kad turėtume pavalgyti ar karšto vandens nusiprausti. Mažos, bet svarbios. Jas mes atsiminsime, nes jos mūsų gyvenimą praturtina tuo nematomu šydu, kuris mūsų gyvenimą padarė tokį, koks jis yra dabar. Aš vertinu, o gal ne, aš bijau, o gal ne, aš noriu, .... atsakymą žinau.

Kai kalbu, išspaudžiu mažai, bet aš toks pat kaip ir visi, keliautojas ieškantis savo laimės ir žinantis ko jam trūksta, kad ta laimė nušvistų.

Maybe it's magic? No? Why?

Yeahhh..it's about simple life, simple memories, simple people..but magic is here, i'm feeling..and what about you? Can you dig it? No? But it's so simple..

PamPam <- kai manęs niekas neprižiūri

Ir aš taip noriu.

Sėdžiu ir galvoju apie rytojų, žinau kas laukia, žinau ir kas nelaukia. Žvelgiu ir į kitą savaitę, ir į metų galą, kas man nutiks, kas man bus, kas mane pasitiks, ar kas mane priims. Sunku suprasti, tai kas nesuprantama, kas palieka vertę, kurią tu imi į save, bet tu žinai, taip parašyta ir nieko daugiau, spręsk galvosūkį, nors ir visą gyvenimą, atsakymo vis vien gali nerasti. Kai gyvenam visą mąstančių būtybių pasaulyje, turim suprasti, minutės nėra lengvos, daug minučių nėra lengvos, kai jos nebeskaičiuojamos tada jos būna lengvos, suvokti yra baisu, bet baisiau tai patirti ir vėl nerasti atsakymo į sau užduodamus klausimus, paklausti baisu, nes mintis sukasi po padu ir sėdim laukdami tinkamo momento, o sako gyvename tik kartą, tad nepraleisk šanso, bet sugadinti baisiausią, o atitaisyti sunkiausia. Ir kada ateis mano laikas, kai būsiu drąsus ir nebijosiu žengti žingsnių, kurie padės mano ateitį padaryti aiškesnę, konkretesnę ir be abejo nebe laikina, o ilgalaikę iki pat ten kur mėlyna ir žalia..