Turiu blogą įprotį dėtis į galvą, tai ko turėčiau vengti. Kamuojantis laikas atima po mažą dalelę, kuriuos bėgant nesustojančiam laikui, vis lekia ten iš kur negrįžtama. O jei grįžtama, tai kito pavidalu. Gal tai fantazija, kurioje mes esame režisieriai, prodiuseriai, aktoriai lemiantis mūsų filmo pradžią ir pabaigą. Visa, tai trūksta keletą mažų akimirkų, o visos kitos dienos yra, tiesiog dienos, kad išgyventum, kad turėtume pavalgyti ar karšto vandens nusiprausti. Mažos, bet svarbios. Jas mes atsiminsime, nes jos mūsų gyvenimą praturtina tuo nematomu šydu, kuris mūsų gyvenimą padarė tokį, koks jis yra dabar. Aš vertinu, o gal ne, aš bijau, o gal ne, aš noriu, .... atsakymą žinau.
Kai kalbu, išspaudžiu mažai, bet aš toks pat kaip ir visi, keliautojas ieškantis savo laimės ir žinantis ko jam trūksta, kad ta laimė nušvistų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą