Toliau vartau knygų puslapius ir deduosi į savo sąrašo kraitį pliusą. Jis nematomas, bet tuo geriau, nes matomi daiktai žmonėms kelia pavydą. Perskaičiau Žemaitės "Apsakymų ciklą", kurioje daugiausiai bandoma perduoti to meto lietuvių šeimos santykius, vyro ir žmonos, tėvų ir jaunųjų ir pan. Nors vienu metu pamaniau, kad rašymo stilius labai primena J.Biliūną, to liūdesio ir negatyvumo prisunkę tekstai, kur matoma viskas tik viena spalva. Bet likę du apsakymai, mane labai nustebino, nes jie buvo šviesus ir šilti, nors klaidų darome kiekvienas, bet pasitikėjimas sugrįžta pasitikėjimu. Greitai šių apsakymų perskaityti man nepavyko, turėdavau daryti pauzes tarp jų, nes tekstas skaitomas yra sunkiai, prie to prisideda jų niūrumas. Man patikę arba kitaip sakant įtikę, tai "Sutkai" ir "Sučiuptas velnias".
Kita knyga mano eilėje buvo Jurgio Savickio "Novelės", tai dar sunkesni kūriniai mano manymu, nes vien minčių išreiškimo samprata pas autorių yra kiek kitokia nei pas anų dienų rašytojus. Rašytojas J.Savickis buvo daugybę pasaulio vietų aplankęs žmogus, dėl to jaučiamas jo kūrinių išskirtinumas tekstuose. Skaitydamas nejaučiau jokio malonumo, nes jo tekstus reikia mano manymu šiek tiek analizuoti ar interpretuoti, jis labai mažai skirdavo savo personažų apibūdinimui, jų supažindinimui. Keista, bet paskutinis jo kūrinys "Raudoni batukai" mane užkabino kaip reikiant, tai kūrinys, kaip spėju iš pačio rašytojo gyvenimo tarpsnio. Jame pasakojama apie atbundanti pavasarį ir žmogaus sužadinamą smalsumą priešingai lyčiai. Ir kaip pagalvoji argi ne tiesa, kai ateina pavasaris visiems ateina noras, o tas noras m@#%$ pasekmė :) Bet taip jau yra, sužadina mus stebėti ir grožėtis silpnąją lytimi.
Paskutinė perskaityta, bet ne paskutinė skaitoma, buvo jau šiek tiek aprašyta knyga "Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai". Mes nukeliami į 1812 metus, kai Napoleonas ruošėsi vienam didžiausių savo žygių Maskvos užkariavimui. Lengva pradžia patikėję Napoleono kareiviai, patyrė vieną baisiausių išgyvenimų žmonijos istorijoje. Keletas pastraipų iš knygos, kad suprastumėte apie ką kalbu: "Tą dieną pasklido žinia, kad mūšio lauke buvo rastas gyvas prancūzas grenadierius: jis buvo be abiejų kojų, pastogę jam atstojo arklio skeletas; vargšelis mito arkliena, o troškulį malšino upelio, kuriame plūduriavo lavonai, vandeniu"...."Vienas karininkas portugalas priėjo prie mūsų pasišildyti. Paklausiau, iš kokio jis pulko; atsakė man, kad jų pulkas išsibarstė ir kad jis keliauja su specialios paskirties būriu, varančiu septynis ar aštuonis šimtus rusų belaisvių, kurie, neturėdami jokio maisto, valgo vieni kitus, tai yra jeigu vienas iš jų numiršta, sukapoja lavoną į gabalus, paskui pasidalija ir minti žmogieną".
Ją perskaičiau labai greitai, nes knyga labai įdomi. Skaitai ir žinai, kad tai viskas atsitiko tikrovėje, be jokių pagražinimų ir man labai keista, kad jokio filmo apie šį baisų įvykį niekas taip ir nesukūrė, nes tai būtų tikra BOMBA. Kai pagalvoju, kiek šiais laikais žmonių išgyventų tokiomis baisiomis sąlygomis, tikriausiai vos keletas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą